girdžiu tolimą gaudesį skubiai versdama sudūlėjusius knygos lapus aš spėsiu kol jie nevirto dulkėmis ir kol iš aukštybių atskriejęs lietus palies mano skruostą
Keista buvo matyti juodą rašalą ant storo piešimo popieriaus. Gal net truputėlį keisčiau nei piešti gipsinę galvą, kurios nosis buvo nuskelta, tad kas kartą galėdavau sugalvoti vis kitokią.
Keista, kad rašalas buvo juodas, o popierius baltas.
Aš juk mylėjau spalvas.
Tuo tarpu juoda ir balta į mano paletę neįėjo. Tai ne spalvos, o kontūrai. Lygiai kaip pilka nebuvo žvėries kailio sidabriškumas, o tiesiog pirštu netyčia ištepta anglis.
Nebaigtos liko medžių viršūnės, į jas nebeatskrido strazdai ir spalvotos mano varnos. Nežibėjo praūžusio lietaus lašai ant šakų, liko nepastatyta šimtai pasakų miestų ir neapgyvendinta šimtai pasakų herojų juose.
Nes tas pasakas privalėjau sukurti brėždama juodą kontūrą baltame lape.
Ir paėmusi indus su dažais aš sviedžiau juos vieną po kito į mylimą savo sienų geltonį.
- tegul tai bus mano paskutinis piešinys.
