English Summer Rain

Lyjant lietui jis būdavo irzlus.
Tačiau mylėjo apniukusį dangų ir juoduojančius audros debesis.

Aš mėgstu gresiantį pavojų, tačiau nirštu, jei toji neganda mane ištinka. Laikykis atokiau ir aš tave mylėsiu. Gal net labiau nei myliu dar nepriartėjusius audros debesis.

Išaušus pilkšvai dienai jis glaustydavosi prie manęs it tingus katinas (kuriuo paprastai būdavau aš); iškišęs galvą pro langą leisdavo vėjui taršyti pusilgius plaukus ir godžiai traukdavo į plaučius ore tvyrančią drėgmę. Kartais puldavo prie rašomosios mašinėlės ar, kai neskaudėdavo nuospaudų ant pirštų, čiupdavo rašiklį į rankas, ir sukurdavo man ištisas eiles sonetų, apdainuojančių mano tobulą netobulybę ir visa tai, ko praėjus kelioms akimirkoms ir pasirodžius pirmiesiems lietaus lašams, staiga ims nekęsti.
Rodos, turėjau su baime laukti apniukusių dienų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad plieskiant saulei man negrėsė pavojus, mat likdavau viena, daug mieliau būdavo visą dieną mėginti švelnumu palenkti jo rūstybę, nei lygiai tiek pat laiko klaidžioti nuo lovos iki palangės ir atgal, karts nuo karto beviltiškai paimant į rankas veik nebenaudojamą teptuką ir paletę su dažais.

Sykį, matydama kaip nesibaigianti liūtis kelia sumaištį jame ir neleidžia susikaupti rašyti, pasiūliau prasimanyti kitokios veiklos.

- Ir ką gi tu norėtum veikti tokiu oru?
- Nežinau, o kodėl neužlopius skylių stoge?

Man pasirodė, kad jei tasai nekenčiamas lietus nebetekšės į puspilnius kibirus su vandeniu, o monotoniškai barbens į stogą, gal nebekels jam tokio erzelio.
Tai buvo pirmoji diena, kada net ir lyjant lietui sėdėjau namie viena.
Pasižiūrėjęs į mane kaip į beprotę, jis suplėšė pusiau prirašytą lapą, čiupo skrybėlę ir trenkęs durimis išėjo nežinia kur nežinia kuriam laikui.
Aš, kaip ir kas kartą panašioje situacijoje, pamėginau virsti katinu ir, kreivuliuodama savąja grindlente, nutipenau iki palangės. O čia susiriečiau į kamuoliuką ir leidau lietui nuplauti sūrymą man nuo veido.
Grįžo jis tik kitą dieną, visiškai sausas, švariais rūbais ir nusiskutęs. Atsižvelgiant į tai, kad šventai tikėjau jį nakvojus gatvėje, ar geriausiu atveju, žiurkių veisyklos vardą turinčioje draugo studijoje, man turbūt nepavyko paslėpti nuostabos veide. Mat vos įžengęs pro duris ir pamatęs mane jis ėmė kvatotis šiek tiek isterišku, bet, rodos, nuoširdžiu juoku. Pažvelgusi pro langą suvokiau, kad šiandien kaip tik debesuota bet sausa diena, taigi nurijau visus klausimus gniaužusius man gomurį ir puoliau į prašmatnų jo glėbį.

Anne of green gables

Virpantys drugio sparnai derėjo su kvapniais tabako dūmais. Jie kilo aukštyn spirale ir kažkur ne taip jau aukštai išsisklaidydavo dienos karštyje.
Tingiai pasivertęs ant šono jis sugraibė kuprinėje blonknotą. Lengvai radęs puslapį, kuriame baigė rašyti, staigiu judesiu išbraukė paskutinį sakinį ir pakeitė jį kitu.

Aš laikinas kaip karštis tarp lūpų, kurį junti palengva traukdamas į save svaigius dūmus.

Blyški ranka, laikanti rašiklį, virpėjo; virpėjo ir primerkti akių vokai, slepiantys apsiblaususį jo žvilgnį.
Jį vargino šis jau amžinybę kuriamas apsakymas. Vargino visa, ką buvo priverstas daryti vardan to, kad galėtų štai šitaip ramiai gulinėti saulės atokaitoje, nesirūpindamas kad po kelių dienų juodu išmes iš kambario už nesumokėtą nuomą.


Plačiai atidarytas langas pripildė patalpą rytinės gaivos, trumpam išsklaidydamas troškų pelėsių kvapą. Drėgnos dėmės ant lubų palengva blyško ir šį rytą netgi buvo galima atpažinti, sienas esant sunokusio persiko spalvos; visai tokias, kokių kadaise troškau.
Pirmą kartą įžengus į šį butą, buvo lygiai toks pat saulėtas rytas. Atrodė, kad šildo ne saulė, o pačios sienos. Kad jos skleidžia karštį, kurio buvo taip išsiilgęs amžinai sužvarbęs mano kūnas. Sunkūs akių vokai tada visiškai atidengė mano smalsias akis ir, rodos, regėjau, kaip jose atsispindi tasai sienų geltonis, vienišas langas ir dar vienišesnė tamsaus medžio komoda pristumta prie jo.
Nemačiau nei apsilaupiusių dažų, nei braškančių lango rėmų.
O gal tada viso to ir nebuvo?

Metas eiti.
Jis nemėgo saulės. Ir šį rytą atėjo čia dar tada, kai nekenčiamą šviesulį danguje dar slėpė ryto migla. Sužvarbęs ir peršlapęs nuo rytinės rasos, jis šiaip ne taip atbrido į ežero pakrantę, kad galėtų pajusti skausmingą vienatvę visu jos stiprumu. Jis žinojo, kad pagieža, pyktis ir nerimas sklaidysis sulig pirmais saulės spinduliais, kurie tapačiai su rasos lašais išdžiovins ir ašaras; ir jis vėl ims ilgėtis jos vaikiško žvilgsnio, negrabių judesių ir juokingų išraiškų.

Išsisklaidžius dūmams išnyksiu ir aš.
Tai ne aš, jei gali mane paliesti. Ir aš nepriklausau tau, taip kaip nepriklausau niekam. Net ir sau.

Užvertęs blonknotą jis sugrūdo jį kuo giliau į kuprinę ir raukydamasis įsispyrė į šlapius sportbačius.

Dar neatmerkusi akių pajutau kad esu viena: lygiai kaip neatmerkusi akių išvydau saulės nutviekstas kambario sienas. Blakstienos suvirpėjo grasindamos prasimerkti. Dėl visa ko užspaudžiau akis rankomis. Dar nenorėjau išvysti tuščio kambario ir pajusti tą pačią tuštumą savyje. Mylėjau saulėtus rytus tik tada, kai jie išaušdavo esant dviese. Tada, įsivaizduodama, kad esu tingi kaimynų katė, atsargiai pakildavau iš girgždančio mūsų guolio ir eidavau viena grindlente iki lango. Lygiai kaip grindlentė atstodavo man stogo atbrailą, langas atstodavo balkoną. Tokį, kokį turėjo kaimynai priešais. O kate turėjau tapti tik todėl, kad žinojau niekada netapsianti gyventoja iš priešais esančio buto: nėriniuoti naktiniai marškiniai ir riesta nosytė buvo visai ne tai, kuo man grasindavosi kiekvienas mano atspindys vandens paviršiuje. Kada suvirpėjęs vanduo iškreipdavo ir taip surauktą mano kaktą, kai pykdavau ant viso pasaulio, kodėl pagailėjo man dailių miniatiūrinių veido bruožų.

Tu kaip Anė iš Žaliastogių.