Mes

Mūsų kelionės baigdavosi toje vietoje, kurią kiti žmonės vadina tiesiog ,,atostogų planais“. Mes sutardavome kur vyksime, kodėl, kada ir netgi kaip. Žinodavome ir kiek išteklių kelionėje prireiks; ne tik žinodavome, bet ir turėdavome juos sukaupę stilizuotoje kiaulėje taupyklėje. Nesipykdavome ir dėl smulkmenų – mums tikrai nerūpėjo ką kelionėje valgysime, gersime, rūkysime, kur ir su kuo miegosime, kokioje degalinėje sustosime, kiek kilometrų vienu kartu nuvažiuosime, kas vairuos naktį, kokius suvenyrus pirksime ar kokias lankytinas vietas apžiūrėsime. Iš esmės tai ir buvo bėda – mes nekeliavome, nes mums nerūpėjo.

Tuo tarpu planai rūpi visiems.
Smagu ar ne? Tiesiog sėdi krėsle, lovoje ar ant žemės,o keliauji kur panorėjęs. Kad tos mintys taptų realesnės, pasiimi rašiklį ir popieriaus lapą. Čia vieną po kitos rašaisi smulkmenas, kurių prireiks kelionėje, apgalvoji kam paliksi katę ir kas ateis pašerti šuns, kuri kaimynė laistys gėles ir kuriam kambary reiktų palikti šviesą, kad ilgapirščiai manytų, jog šeimininkai vasarą tupi namie ir saugo savo plačiaekranį televizorių. Tokio mes niekada neturėjome ir, tiesą sakant, nežadėjome turėti. Na o jei ir BŪTUME turėję, tai..kas mums darbo jei kas nors tokį turtą pavogs? Galėčiau kirsti lažybų, kad tasai televizorius būtų naudojamas lygiai du kartus per metus: per Kalėdas ir per Velykas. Nes maždaug tiek žinojome religinių švenčių. O jos mums, turbūt suprantat, nerūpėjo.

Taigi, kelionės. O jos būdavo įspūdingos. Automobilis paprastai nebūdavo pagrindinė transporto priemonė. Mes vaikėmės romantikos, o romantika nei benzinu, nei dujomis, kaip žinia, nevažiuoja. Ar ji minama? Galbūt. Kartais susijusi su vienokio ar kitokio tipo, bet būtinai buriniais laivais (iki šiol iliuzija, kad laivas yra genamas tik vėjo, dar nebuvo išsisklaidžiusi...kadangi pažintis su šia transporto priemone apsiribojo keliais istoriniais romanais, greitu metu, reikėjo tikėtis, ir neišsisklaidys). Kas tiksliai yra toji romantika negalėjome pasakyti, nes nebuvome jos patyrę. Bet, kaip žinia, nebuvome patyrę nieko.
Kam mums patirtis, jei turime vaizduotę?

Vaizduotė buvo mūsų gyvenimo variklis.

(Jos sugretinimas su varikliu beveik pagrindžia teiginį, kad nebuvome patyrę romantikos. Tiesiog variklis man atrodo pats neromantiškiausias daiktas pasaulyje. )

Ir kai draugai vakarėliuose žiburėliuose ir kitokio tipo susitikimuose (spėkit ar juos mėgome?) pasakodavo savo kelionių nuotykius, mes neatsilikdavome. Ne todėl, kad mums rūpėjo pasirodyti. O ne. Mums tikrai nerūpėjo. Tiesiog buvo smagu stebėti reakcijas ir klausytis atsiliepimų. Kartais pagirų, kartais papeikimų. Mūsų kruopščiai suplanuotų kelionių įspūdžiai beveik visada turėdavo pasisekimą klausytojų būryje. Ir kas po tokių vakarėlių galėjo įrodyti mums, kad verta keliauti, jei mes, nė kojos iš namų neiškėlę, patirdavome daugiau įspūdžių nei Jonukas su Onute kelionėje išleidę visas metų santaupas ir Australijoje valgę kengūros maltinuką. Tikrai žavu, bet, nepykit, maltinukai mums nerūpėjo.

Taigi, kas mes?

Mes – tai aš ir mano vaizduotė. Gyvenome ir keliavome dviese. Matote, kelionės iš tiesų visai nebuvo mano gyvenimas. Nes gyvenimu aš vadinau tik tą savo egzistavimo dalį, kurią siejau su kitais žmonėmis. Tuo tarpu mano kelionėse žmonių nebuvo. Ir aš tiesiog kaifavau nuo šito. Tik aš ir ji. Ji ir aš. Vaizduotė visur ir šiek tiek manęs – tiek tereikėjo išvykoms. O žmonių, deja, nemėgau. Ir kentėjau nuo to, kaip kenčia kiekvienas išsižadėjęs savo prigimties.
Lygiai kaip viena marijų vienoje telenovelių jautėsi nepritampanti savo skurdžioje juodadarbių šeimynoje, taip aš jaučiausi nepritampanti prie žmonių. Ir ką jūs man – kentėjusi maždaug dešimt nuotaikingos vaikystės metų, sykį atsidūriau nenuotaikingoje ligoninės palatoje ir atradau vaizduotę.
O su ja galėjau ne tik keliauti. Panorėjusi galėdavau tapti kad ir kengūros maltinuku – vis ne žmogumi.