Nebuvo niekuo ypatinga. Netgi pernelg nuobodi, kad būtų kam nors pasakojama. Todėl žodis po žodžio, sakinys po sakinio ir viena emocija po kitos ji susidėliojo ne kur kitur, o mano galvoje. Tik išgirsta taip ir nebuvo.
O keliavau aš jau daug metų, todėl, rodos, turėjau žinoti, ką pasakoti. Sakau ,,žinoti“, o ne ,,turėti“, nes tai ką žinojau, ir ką turėjau sakyti, deja, skyrėsi.
Ir skyrėsi taip kardinaliai, kaip prieglaudos šuo kad skiriasi nuo naminio.
Bet ne visada?
Lygiai kaip toji išimtis (kaip nutukęs prieglaudos šuo), aš keliavau iš vieno pasaulio krašto į kitą, mėgindama surastį savąjį. Tik kad kiekvienas jų man jau buvo savas. O tas vienintelis, kuriame manęs visada kažkas laukė, buvo atšiauresnis nei galybė tolimų ašigalių.
Pro kajutės, kupe ar lėktuvo langą, stovint pakely ar minant dviračio pedalus, velkant nuospaudom nusėtas kojas niūriu kaimo žvyrkeliu ar beprotišku greičiu skriejant vienu iš daugelio Europos greitkelių: nesvarbu kur, kokiu būdu ir kodėl keliavau, įdomiausia istorijos dalis visada juk yra su kuo .
O jų buvo daug. Draugų ir priešų, mokslininkų ir pamišėlių, vyrų ir moterų, o kartais tiesiog keistuolių. Ir visi jie, pasiekus kelionės tikslą, mane palikdavo. Galbūt todėl, kad iš tiesų jie ir nebuvo mano pakeleiviai – nė vienas jų. Tai buvo tik paklydę žmonės, kuriuos palydėti galėjau tik atsitiktinumo dėka: kaip tyčia keliaudavau ten, kur jiems reikia.
O iš tiesų aš negalėjau keliauti viena. Ir kaskart, laukdama autobuso lėktuvo ar traukinio, sugaudavau save stebinčią naują pakeleivį, kurio tikslą tądien žinojau.
Tai nebuvo pats geriausias mano gyvenimo tarpsnis.
Tiesa, tarpsniu aš buvau pratusi vadinti toli gražu ne tai, ką šiuo žodžiu apibūdina kiti žmonės. Tarpsnis nebuvo laiko atkarpa nuo vienos dienos iki kitos, ar nuo vieno įsimintino įvykio iki kito.
Tarpsniu aš vadinau nuotaiką.
Taigi, sugebėdama išgyventi tik dvi būsenas – džiaugsmą ir tarpsnį - šiuo metu aš jaučiau būtent pastarąjį.
Kai jausdavausi patenkinta gyvenimu, aš tiesiog negalvodavau apie jį. Neanalizuodavau vieno ar kito savo veiksmo, būsenos, žodžių, minčių ir viso kito šlamšto iš ko susideda tarpsniai. Jei tiesiog pamiršdavau, kad esu ne šiaip sau, t. y. jusdavau pasitenkinimą žiaumodama gardų kąsnį (o ne parašiusi sklandų sakinį ar išgirdusi prasmingą mintį), aš išgyvendavau džiaugsmingą ne tarpsnio metą. Ir tik tada, kai pabudusi ryte pagalvodavau, kad vakar buvo gera diena, aš turėdavau su siaubu pripažinti, kad tai pirmasis tarpsnio požymis:
Visų pirma, aš konstatavau, kad gera diena buvo vakar, bet nebūtinai tokia bus šiandien
Aš pagalvojau
.
Ir šį kart tarpsnis mane aplankė būtent ryte.
Nuskambėjus žadintuvui, smegenys beveik tą pačią akimirką ima siųsti signalus apie išaušusią naują dieną. Tačiau egzistuoja akimirka, kada žmogus dar nesuvokia nieko, kas apima platesnį laiko tarpą nei viena akimirka. Lieka tik du prigimtiniai dalykai: žinojimas, kad esi žmogus ir miglota nuojauta, kad šiuo metu turi justi kokią nors nuotaiką.
Mano atveju, tai būdavo džiaugsmas arba tarpsnis.
Turbūt jau atspėjote, kad šį rytą manyje glūdėjo itin gilus tarpsnis. Atmerkusi akis dar negalėjau tiksliai prisiminti, kas vakar nutiko, tačiau pajutau, tarsi sunkus akmens luitas gulėtų kažkur skrandžio srityje, spausdamas mane žemyn ir tik padėtis, kurioje buvau (gulėjau lovoje) neleido sulinkti kojoms.
Užteko poros sekundžių, kad suprasčiau tarpsnio priežastį.
Net nesuprasčiau, o išvysčiau.
Turiu pastebėti, kad jei būčiau tik prisiminusi, kodėl mane apėmė tarpsnis, tai reikštų, kad visa, kas blogiausia, jau įvyko. Neliko jokių apčiuopiamų rezultatų, tik sutrikusi mano psichika ar keletas įžeistų jausmų. Tai nebuvo itin blogai, nes vienokia ar kitokia vidinė krizė visada labai pagelbėdavo darbe: tai buvo ne kas kita, kaip mane itin retai apimantis įkvėpimas, be to, tai puikus pasiteisinimas prieš visus, kurie reikšdavo nepasitenkinimą esą aš grubi, nemandagi, nedraugiška ar savanaudė. Na, atstokit, juk man tarpsnis!
Tuo tarpu, jei tarpsnio priežastį galėjai išvysti, tai reiškė, jog, kad ir kas būtų nutikę vakar, tai dar nesibaigė.
O priešais mane, kojų gale, susirangęs snaudė katinas.
Labai dažnai tarpsnį aš įsivaizduodavau kaip žvėrį. Naivi mano vaizduotė siųsdavo vaizdinius apie didelį gauruotą padarą, kurio godžiai prašiepti nasrai virpa trokšdami prasiverti vardan to, kad mane surytų. Ėmusi gydyti tarpsnį, aš vaizduodavausi, kaip nuožmią žvėries išraišką pamažu keičia sutrikimas ir galiausiai padaras imi mažėti tiesiog mano akyse. Slenka dygus kailis ir krenta aštrūs dantys, na o kartais žvėries susitraukimą įsivaizduodavau kaip tikra vaikų literatūros gerbėja: didelis vilkas virsta draugišku šuneliu, o plėšrus liūtas - švelniu katinu.
Padaro, tą rytą gulėjusio ant mano lovos, niekaip negalėjau pavadinti žvėrimi. Na nebent būčiau kreipusi dėmesį ne į regą, bet į emocijas. Juk regėdama iš pažiūros visai nedidelį katinėlį, aš jutau baimę, tarsi būčiau susidūrusi su iš narvo pabėgusiu liūtu.
Bet nemanykit, kad aš pabėgau.
Įgijęs pavidalą tarpsnis smagiai snaudė užgulęs virpančias mano kojas ir skleidė tylų dūzgimą, kuris, kaip supratau, reiškė murkimą, nors mano įaudrinta vaizduotė tą rytą suvokė juntamą vibraciją tarsi galingą žemės drebėjimą.
Pajutau poreikį kaip nors įvardinti padarą savo mintyse, mat nujaučiau, jog jose katinas šią dieną ir dar daugelį jų ateityje, užims itin svarbią vietą. O vadinti tai katinu, man neatrodė priimtina. Visų pirma, katinas buvo tiesiog gyvūno pavadinimas, na o čia gulėjo tikrai ne gyvūnas. Nesvarbu, kad jis atrodė kaip katinas.
Taigi nutariau katinu jį pradėti vadinti tik tada, kai tokiu jis išbus ilgiau nei dvi savaites.
Dvi savaitės mano gyvenime užėmė ypatingą vietą. Dirbti nepavargdama aš sugebėdavau dvi savaites. Būtent tiek aš galėdavau ilsėtis nenuobodžiaudama. Bet koks entuziazmas, susidomėjimas nauja veikla ar atvirkščiai, absoliutus abejingumas, manyje tūnodavo lygiai po dvi savaites.
Mintyse pavadinusi katiną Tarpsniu, atsikėliau ir pažymėjau sieniniame kalendoriuje šią dieną: datą, kada prasidėjo dvi savaites trukęs mano gyvenimo tarpsnis.
Sykį, grįžęs namo radau ant savo darbo stalo tupintį katiną. Šis vaizdas neturėjo manęs nustebinti. Ne tik todėl, kad katinai gali tupėti daug kur, bet dar ir todėl, kad šis katinas buvo toks neišskirtinis, jog aš akimirką pagalvojau, jog tai vaikiškos knygelės iliustracija. Iliustracija knygelės, kurios dailininkas katiną buvo matęs tik sykį gyvenime, vaikystėje, kitoje vaikiškoje knygelėje.
Jis buvo rainas, tingus ir apšepęs. Galbūt nedera apibūdinant šį gyvį suplakti į vienį tiek būdo tiek išvaizdos bruožus, bet aš tikrai nematau priežasčių šio katino apibūdinimui skirti daugiau nei vieną sakinį. Mat, kaip jau minėjau, jis buvo pernelyg eilinis.
Kaip ir visi katinai, tupintys ant darbo stalų, jis su letena tingiai šiūravo į rutuliukus sumaigytus popiergalius ir visokius nereikšmingus dokumentus, tokius kaip vokas su ataskaita apie viso mano gyvenimo santaupas ir panašiai. Nuo kačių ir katinų, kurie tupi ant darbo stalų, šis skyrėsi nebent tuo, kad mano darbo stalas buvo dar ir valgomojo stalas, prieškambario spinta ir batų dėžė. Jei, žinoma, neminėsime tokių jo funkcijų kaip knygų lentyna, kopėčios (prisireikus pakabinti užuolaidas) ar pakyla norintiems girtai pasisakyti per vakarėlius. Taigi šis padaras, tupintis ant tokios gausybės baldų ir rakandų vienu metu, vistiek ne per labiausiai skyrėsi nuo eilinio katino. Manau labiausiai išskirtinis jis buvo tuo, kad iš tiesų aš visai neturėjau katino.
Tad nutariau, kad jo čia paprasčiausiai nėra.
Pasidaręs pietus atsinešiau juos į valgomąjį ir nutariau lėkštę pastatyti katinui ant keteros. Kodėl jis turėtų man sutrukdyti, jei tai tėra mano fantazijos vaisius?Ilgus metus aš neleidau savo fantazijai manęs varžyti. Jei, rašydamas straipsnį pastebėdavau, kad imu fantazuoti, tris valandas neatsitraukdamas žiūrėdavau dokumentines laidas apie trečiąsias pasaulio valstybes, tam, kad susidūręs su žiauria realybe, nustočiau fantazuoti.
Žinoma, bededant lėkštę ant stalo, ant kurio netupėjo joks katinas,šioji nuslydo nuo įsivaizuojamos netikro katino keteros. Niūrus dūžtančių indų garsas beveik buvo įtikinęs mane, kad jis čia yra, jei ne vienas bet. Katinas, jei jis būtų buvęs tikras, negalėtų nereaguoti, kai ant jo yra dedama karšta lėkštė su maistu joje. Katinas turėjo: a) sušnypšti, išriesti nugarą, dėbtelėti į lėkštę ir nueiti iš kur atėjęs b) gailiai sukniaukti ir palįsti po stalu, o iš ten įdėmiai stebėti ką darysiu su maistu lėkštėje c) sumurkti ir išsisukti nuo ant jo statomos lėkštės, o tada glaustytis aplink mane ir kaulyti kaulelio iš lėkštės, kurios išvengė.
Taigi katinas nebuvo tikras. Katinu aš palaikiau kažką kitą, nuo ko lėkštė taip pat galėjo nuslysti.
Atsinešęs šluotą sutvarkiau jovalą, kuris turėjo būti mano pietūs ir nutariau tą daiktą,kuris man atrodo kaip katinas, nuimti nuo stalo. Buvau tiek įniršęs, kad troškau jį tiesiog išmesti, bet nebuvau tikras, kas būtent man atrodo kaip katinas. Ten galėjo būti mano kiaulė taupyklė ar dėžutė su senais laiškais, o gal kas nors dar nepalyginamai intymesnio ir brangesnio. Kas nors tokio, ko pasigedęs rytoj ryte aš nebegalėčiau toliau gyventi. Tad negalėjau leisti, kad gyvenimą man sugriautų kažkas, atrodantis kaip eilinis katinas.<...>
Argi nekeista, kad visos ilgaausių istorijos būna vienodos. Prasideda jos miške, o baigiasi vilko pilve.
Ir nebelieka rudeniniais lapais nubarstytų takelių, sultingos obelaičių žievės ir traškių kopūstų lapų.
Tik vieno ilgaausio istorija prasidėjo ne ten, kur jai buvo lemta prasidėti.
Pašaru pradvisusioje patalpoje aidėjo skardus įvairiarūšių šunų lojimas, šen bei ten prašnekdavo egzotiškos papūgos, o pastato gale karts nuo karto kniaukteldavo sulysusios katės. Viename kampe, kur tūnojo visai nesimpatiškų graužikų kaimenės, tūnojo ir itin simpatiškas pienės pūkų kamuolėlis, kurį visi vadino triušiu. Ilgaausis nebuvo tikras ar jam šis pavadinimas patinka. Jis galėjo prisiekti, jog jo mama, pasakodama apie protėvius, vadino juos kiškais, o ne triušiais. Tačiau įkalintam šioje tamsioje patalpoje, be mamos ir, be abejo, be protėvių, pavadinimas jam nebebuvo itin svarbus.
Triušis nežinodavo, kada pateka saulė ir, tuo labiau, nenujautė kada ji leidžiasi, bet puikiausiai atpažindavo pietų metą, kada pabodusį sausą šieną narvelyje pakeisdavo traškus triušiukų maistas iš pakuotės. Vargu ar ilgaausis nujautė, kad šioje žemėje esama sultingų lapų ir kvapnių žolynų, antraip nebūtų taip mėgavęsis gyvūnėlių traškučiais.
Kartą popietė pasitaikė visai kitokia nei prieš tai buvusios. Nebebuvo nei traškučių, nei įprastų garsų ir kvapų, liko tik išblizgintos narvelio grotos ir išsprogusios akys prie jo narvelio. Ilgaausis nesuvokė, jog tai parduotuvė, suvokė tik tai, kad visokiausio dydžio ir spalvos akys, spoksančios į jį narvelyje, kelia ne tik sutrikimą, bet ir pasišlykštėjimą. Triušis suprato, kad esama nesimpatiškesnių padarų net už graužikus, padarų, kuriems ant snukio neželia plaukai ir kurie vaikšto dviem kojom.
O kartą popietė tapo dar kitokia, nei prieš tai buvusi. Vienas iš nesimpatiškųjų padarų čiupo triušiuką ir, sugrūdęs į ankštą dėžę, išsinešė namo. Nors kelionė nebuvo labai ilga, ji buvo tokia siaubinga, kad ilgaausis pirmąsk jautė turįs širdį. Mažylis jautė kaip pulsuoja jo smilkiniai ir kaip spaudžia krūtinę nepakeliama baimė. Triušis buvo įsitikinęs, jog sprogs kaip kad sproginėja lietaus lašai ant grindinio, tačiau nespėjus sprogti jis pamatė šviesą ankštosios dėžės gale.
Ir pateko į narvelį nesimpatiškojo padaro kambaryje.
Narvelis buvo ankštas. O ilgesys- nepakeliamas. Triušiukas ilgėjosi pašaru atsiduodančios patalpos ir minkštos mamos pašonės su istorijomis apie kvapnius žolynus ir rudenėjančius miškus.
Baimė dusino kiškutį kasdieną vis labiau ir labiau, kol vieną tamsią naktį jis pajuto, kaip besidaužanti širdutė rimsta. Ilgaausis nebuvo tikras ar tai geras jausmas, kaip ir dėl nieko kito dar nebuvo tikras savo trumpame gyvenime. Tik žinojo kad į mažą jo kūnelį plūsta ramuma- šiek tiek gaivinanti ir šiek tiek gąsdinanti. Šiek tiek migdanti. Šiek tiek stingdanti. Bet juk nebebuvo skausmo!
- Aš nebebijau,- tarė sau triušiukas.
Ilgaausis net nenujautė, kad taip baigsis jo istorija.
Ir nesimpatiškas padaras nesuvokė, kad padarėlis prieš satvėsdamas turėjo savo istoriją.
girdžiu tolimą gaudesį skubiai versdama sudūlėjusius knygos lapus aš spėsiu kol jie nevirto dulkėmis ir kol iš aukštybių atskriejęs lietus palies mano skruostą
Keista buvo matyti juodą rašalą ant storo piešimo popieriaus. Gal net truputėlį keisčiau nei piešti gipsinę galvą, kurios nosis buvo nuskelta, tad kas kartą galėdavau sugalvoti vis kitokią.
Keista, kad rašalas buvo juodas, o popierius baltas. Aš juk mylėjau spalvas. Tuo tarpu juoda ir balta į mano paletę neįėjo. Tai ne spalvos, o kontūrai. Lygiai kaip pilka nebuvo žvėries kailio sidabriškumas, o tiesiog pirštu netyčia ištepta anglis.
Nebaigtos liko medžių viršūnės, į jas nebeatskrido strazdai ir spalvotos mano varnos. Nežibėjo praūžusio lietaus lašai ant šakų, liko nepastatyta šimtai pasakų miestų ir neapgyvendinta šimtai pasakų herojų juose.
Nes tas pasakas privalėjau sukurti brėždama juodą kontūrą baltame lape.
Ir paėmusi indus su dažais aš sviedžiau juos vieną po kito į mylimą savo sienų geltonį.
Lyjant lietui jis būdavo irzlus. Tačiau mylėjo apniukusį dangų ir juoduojančius audros debesis.
Aš mėgstu gresiantį pavojų, tačiau nirštu, jei toji neganda mane ištinka. Laikykis atokiau ir aš tave mylėsiu. Gal net labiau nei myliu dar nepriartėjusius audros debesis.
Išaušus pilkšvai dienai jis glaustydavosi prie manęs it tingus katinas (kuriuo paprastai būdavau aš); iškišęs galvą pro langą leisdavo vėjui taršyti pusilgius plaukus ir godžiai traukdavo į plaučius ore tvyrančią drėgmę. Kartais puldavo prie rašomosios mašinėlės ar, kai neskaudėdavo nuospaudų ant pirštų, čiupdavo rašiklį į rankas, ir sukurdavo man ištisas eiles sonetų, apdainuojančių mano tobulą netobulybę ir visa tai, ko praėjus kelioms akimirkoms ir pasirodžius pirmiesiems lietaus lašams, staiga ims nekęsti. Rodos, turėjau su baime laukti apniukusių dienų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad plieskiant saulei man negrėsė pavojus, mat likdavau viena, daug mieliau būdavo visą dieną mėginti švelnumu palenkti jo rūstybę, nei lygiai tiek pat laiko klaidžioti nuo lovos iki palangės ir atgal, karts nuo karto beviltiškai paimant į rankas veik nebenaudojamą teptuką ir paletę su dažais.
Sykį, matydama kaip nesibaigianti liūtis kelia sumaištį jame ir neleidžia susikaupti rašyti, pasiūliau prasimanyti kitokios veiklos.
- Ir ką gi tu norėtum veikti tokiu oru? - Nežinau, o kodėl neužlopius skylių stoge?
Man pasirodė, kad jei tasai nekenčiamas lietus nebetekšės į puspilnius kibirus su vandeniu, o monotoniškai barbens į stogą, gal nebekels jam tokio erzelio. Tai buvo pirmoji diena, kada net ir lyjant lietui sėdėjau namie viena. Pasižiūrėjęs į mane kaip į beprotę, jis suplėšė pusiau prirašytą lapą, čiupo skrybėlę ir trenkęs durimis išėjo nežinia kur nežinia kuriam laikui. Aš, kaip ir kas kartą panašioje situacijoje, pamėginau virsti katinu ir, kreivuliuodama savąja grindlente, nutipenau iki palangės. O čia susiriečiau į kamuoliuką ir leidau lietui nuplauti sūrymą man nuo veido. Grįžo jis tik kitą dieną, visiškai sausas, švariais rūbais ir nusiskutęs. Atsižvelgiant į tai, kad šventai tikėjau jį nakvojus gatvėje, ar geriausiu atveju, žiurkių veisyklos vardą turinčioje draugo studijoje, man turbūt nepavyko paslėpti nuostabos veide. Mat vos įžengęs pro duris ir pamatęs mane jis ėmė kvatotis šiek tiek isterišku, bet, rodos, nuoširdžiu juoku. Pažvelgusi pro langą suvokiau, kad šiandien kaip tik debesuota bet sausa diena, taigi nurijau visus klausimus gniaužusius man gomurį ir puoliau į prašmatnų jo glėbį.
Virpantys drugio sparnai derėjo su kvapniais tabako dūmais. Jie kilo aukštyn spirale ir kažkur ne taip jau aukštai išsisklaidydavo dienos karštyje. Tingiai pasivertęs ant šono jis sugraibė kuprinėje blonknotą. Lengvai radęs puslapį, kuriame baigė rašyti, staigiu judesiu išbraukė paskutinį sakinį ir pakeitė jį kitu.
Aš laikinas kaip karštis tarp lūpų, kurį junti palengva traukdamas į save svaigius dūmus.
Blyški ranka, laikanti rašiklį, virpėjo; virpėjo ir primerkti akių vokai, slepiantys apsiblaususį jo žvilgnį. Jį vargino šis jau amžinybę kuriamas apsakymas. Vargino visa, ką buvo priverstas daryti vardan to, kad galėtų štai šitaip ramiai gulinėti saulės atokaitoje, nesirūpindamas kad po kelių dienų juodu išmes iš kambario už nesumokėtą nuomą.
Plačiai atidarytas langas pripildė patalpą rytinės gaivos, trumpam išsklaidydamas troškų pelėsių kvapą. Drėgnos dėmės ant lubų palengva blyško ir šį rytą netgi buvo galima atpažinti, sienas esant sunokusio persiko spalvos; visai tokias, kokių kadaise troškau. Pirmą kartą įžengus į šį butą, buvo lygiai toks pat saulėtas rytas. Atrodė, kad šildo ne saulė, o pačios sienos. Kad jos skleidžia karštį, kurio buvo taip išsiilgęs amžinai sužvarbęs mano kūnas. Sunkūs akių vokai tada visiškai atidengė mano smalsias akis ir, rodos, regėjau, kaip jose atsispindi tasai sienų geltonis, vienišas langas ir dar vienišesnė tamsaus medžio komoda pristumta prie jo. Nemačiau nei apsilaupiusių dažų, nei braškančių lango rėmų. O gal tada viso to ir nebuvo?
Metas eiti. Jis nemėgo saulės. Ir šį rytą atėjo čia dar tada, kai nekenčiamą šviesulį danguje dar slėpė ryto migla. Sužvarbęs ir peršlapęs nuo rytinės rasos, jis šiaip ne taip atbrido į ežero pakrantę, kad galėtų pajusti skausmingą vienatvę visu jos stiprumu. Jis žinojo, kad pagieža, pyktis ir nerimas sklaidysis sulig pirmais saulės spinduliais, kurie tapačiai su rasos lašais išdžiovins ir ašaras; ir jis vėl ims ilgėtis jos vaikiško žvilgsnio, negrabių judesių ir juokingų išraiškų.
Išsisklaidžius dūmams išnyksiu ir aš. Tai ne aš, jei gali mane paliesti. Ir aš nepriklausau tau, taip kaip nepriklausau niekam. Net ir sau.
Užvertęs blonknotą jis sugrūdo jį kuo giliau į kuprinę ir raukydamasis įsispyrė į šlapius sportbačius.
Dar neatmerkusi akių pajutau kad esu viena: lygiai kaip neatmerkusi akių išvydau saulės nutviekstas kambario sienas. Blakstienos suvirpėjo grasindamos prasimerkti. Dėl visa ko užspaudžiau akis rankomis. Dar nenorėjau išvysti tuščio kambario ir pajusti tą pačią tuštumą savyje. Mylėjau saulėtus rytus tik tada, kai jie išaušdavo esant dviese. Tada, įsivaizduodama, kad esu tingi kaimynų katė, atsargiai pakildavau iš girgždančio mūsų guolio ir eidavau viena grindlente iki lango. Lygiai kaip grindlentė atstodavo man stogo atbrailą, langas atstodavo balkoną. Tokį, kokį turėjo kaimynai priešais. O kate turėjau tapti tik todėl, kad žinojau niekada netapsianti gyventoja iš priešais esančio buto: nėriniuoti naktiniai marškiniai ir riesta nosytė buvo visai ne tai, kuo man grasindavosi kiekvienas mano atspindys vandens paviršiuje. Kada suvirpėjęs vanduo iškreipdavo ir taip surauktą mano kaktą, kai pykdavau ant viso pasaulio, kodėl pagailėjo man dailių miniatiūrinių veido bruožų.
