Nebuvo niekuo ypatinga. Netgi pernelg nuobodi, kad būtų kam nors pasakojama. Todėl žodis po žodžio, sakinys po sakinio ir viena emocija po kitos ji susidėliojo ne kur kitur, o mano galvoje. Tik išgirsta taip ir nebuvo.
O keliavau aš jau daug metų, todėl, rodos, turėjau žinoti, ką pasakoti. Sakau ,,žinoti“, o ne ,,turėti“, nes tai ką žinojau, ir ką turėjau sakyti, deja, skyrėsi.
Ir skyrėsi taip kardinaliai, kaip prieglaudos šuo kad skiriasi nuo naminio.
Bet ne visada?
Lygiai kaip toji išimtis (kaip nutukęs prieglaudos šuo), aš keliavau iš vieno pasaulio krašto į kitą, mėgindama surastį savąjį. Tik kad kiekvienas jų man jau buvo savas. O tas vienintelis, kuriame manęs visada kažkas laukė, buvo atšiauresnis nei galybė tolimų ašigalių.
Pro kajutės, kupe ar lėktuvo langą, stovint pakely ar minant dviračio pedalus, velkant nuospaudom nusėtas kojas niūriu kaimo žvyrkeliu ar beprotišku greičiu skriejant vienu iš daugelio Europos greitkelių: nesvarbu kur, kokiu būdu ir kodėl keliavau, įdomiausia istorijos dalis visada juk yra su kuo .
O jų buvo daug. Draugų ir priešų, mokslininkų ir pamišėlių, vyrų ir moterų, o kartais tiesiog keistuolių. Ir visi jie, pasiekus kelionės tikslą, mane palikdavo. Galbūt todėl, kad iš tiesų jie ir nebuvo mano pakeleiviai – nė vienas jų. Tai buvo tik paklydę žmonės, kuriuos palydėti galėjau tik atsitiktinumo dėka: kaip tyčia keliaudavau ten, kur jiems reikia.
O iš tiesų aš negalėjau keliauti viena. Ir kaskart, laukdama autobuso lėktuvo ar traukinio, sugaudavau save stebinčią naują pakeleivį, kurio tikslą tądien žinojau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą