Diagnozė

Sykį, grįžęs namo radau ant savo darbo stalo tupintį katiną. Šis vaizdas neturėjo manęs nustebinti. Ne tik todėl, kad katinai gali tupėti daug kur, bet dar ir todėl, kad šis katinas buvo toks neišskirtinis, jog aš akimirką pagalvojau, jog tai vaikiškos knygelės iliustracija. Iliustracija knygelės, kurios dailininkas katiną buvo matęs tik sykį gyvenime, vaikystėje, kitoje vaikiškoje knygelėje.

Jis buvo rainas, tingus ir apšepęs. Galbūt nedera apibūdinant šį gyvį suplakti į vienį tiek būdo tiek išvaizdos bruožus, bet aš tikrai nematau priežasčių šio katino apibūdinimui skirti daugiau nei vieną sakinį. Mat, kaip jau minėjau, jis buvo pernelyg eilinis.

Kaip ir visi katinai, tupintys ant darbo stalų, jis su letena tingiai šiūravo į rutuliukus sumaigytus popiergalius ir visokius nereikšmingus dokumentus, tokius kaip vokas su ataskaita apie viso mano gyvenimo santaupas ir panašiai.
Nuo kačių ir katinų, kurie tupi ant darbo stalų, šis skyrėsi nebent tuo, kad mano darbo stalas buvo dar ir valgomojo stalas, prieškambario spinta ir batų dėžė. Jei, žinoma, neminėsime tokių jo funkcijų kaip knygų lentyna, kopėčios (prisireikus pakabinti užuolaidas) ar pakyla norintiems girtai pasisakyti per vakarėlius.
Taigi šis padaras, tupintis ant tokios gausybės baldų ir rakandų vienu metu, vistiek ne per labiausiai skyrėsi nuo eilinio katino.
Manau labiausiai išskirtinis jis buvo tuo, kad iš tiesų aš visai neturėjau katino.

Tad nutariau, kad jo čia paprasčiausiai nėra.

Pasidaręs pietus atsinešiau juos į valgomąjį ir nutariau lėkštę pastatyti katinui ant keteros. Kodėl jis turėtų man sutrukdyti, jei tai tėra mano fantazijos vaisius?Ilgus metus aš neleidau savo fantazijai manęs varžyti. Jei, rašydamas straipsnį pastebėdavau, kad imu fantazuoti, tris valandas neatsitraukdamas žiūrėdavau dokumentines laidas apie trečiąsias pasaulio valstybes, tam, kad susidūręs su žiauria realybe, nustočiau fantazuoti.

Žinoma, bededant lėkštę ant stalo, ant kurio netupėjo joks katinas,šioji nuslydo nuo įsivaizuojamos netikro katino keteros. Niūrus dūžtančių indų garsas beveik buvo įtikinęs mane, kad jis čia yra, jei ne vienas bet. Katinas, jei jis būtų buvęs tikras, negalėtų nereaguoti, kai ant jo yra dedama karšta lėkštė su maistu joje. Katinas turėjo: a) sušnypšti, išriesti nugarą, dėbtelėti į lėkštę ir nueiti iš kur atėjęs b) gailiai sukniaukti ir palįsti po stalu, o iš ten įdėmiai stebėti ką darysiu su maistu lėkštėje c) sumurkti ir išsisukti nuo ant jo statomos lėkštės, o tada glaustytis aplink mane ir kaulyti kaulelio iš lėkštės, kurios išvengė.

Taigi katinas nebuvo tikras. Katinu aš palaikiau kažką kitą, nuo ko lėkštė taip pat galėjo nuslysti.

Atsinešęs šluotą sutvarkiau jovalą, kuris turėjo būti mano pietūs ir nutariau tą daiktą,kuris man atrodo kaip katinas, nuimti nuo stalo. Buvau tiek įniršęs, kad troškau jį tiesiog išmesti, bet nebuvau tikras, kas būtent man atrodo kaip katinas. Ten galėjo būti mano kiaulė taupyklė ar dėžutė su senais laiškais, o gal kas nors dar nepalyginamai intymesnio ir brangesnio. Kas nors tokio, ko pasigedęs rytoj ryte aš nebegalėčiau toliau gyventi. Tad negalėjau leisti, kad gyvenimą man sugriautų kažkas, atrodantis kaip eilinis katinas.<...>

Triušio pasakaitė

Argi nekeista, kad visos ilgaausių istorijos būna vienodos. Prasideda jos miške, o baigiasi vilko pilve.
Ir nebelieka rudeniniais lapais nubarstytų takelių, sultingos obelaičių žievės ir traškių kopūstų lapų.


Tik vieno ilgaausio istorija prasidėjo ne ten, kur jai buvo lemta prasidėti.


Pašaru pradvisusioje patalpoje aidėjo skardus įvairiarūšių šunų lojimas, šen bei ten prašnekdavo egzotiškos papūgos, o pastato gale karts nuo karto kniaukteldavo sulysusios katės. Viename kampe, kur tūnojo visai nesimpatiškų graužikų kaimenės, tūnojo ir itin simpatiškas pienės pūkų kamuolėlis, kurį visi vadino triušiu. Ilgaausis nebuvo tikras ar jam šis pavadinimas patinka. Jis galėjo prisiekti, jog jo mama, pasakodama apie protėvius, vadino juos kiškais, o ne triušiais. Tačiau įkalintam šioje tamsioje patalpoje, be mamos ir, be abejo, be protėvių, pavadinimas jam nebebuvo itin svarbus.
Triušis nežinodavo, kada pateka saulė ir, tuo labiau, nenujautė kada ji leidžiasi, bet puikiausiai atpažindavo pietų metą, kada pabodusį sausą šieną narvelyje pakeisdavo traškus triušiukų maistas iš pakuotės. Vargu ar ilgaausis nujautė, kad šioje žemėje esama sultingų lapų ir kvapnių žolynų, antraip nebūtų taip mėgavęsis gyvūnėlių traškučiais.

Kartą popietė pasitaikė visai kitokia nei prieš tai buvusios. Nebebuvo nei traškučių, nei įprastų garsų ir kvapų, liko tik išblizgintos narvelio grotos ir išsprogusios akys prie jo narvelio. Ilgaausis nesuvokė, jog tai parduotuvė, suvokė tik tai, kad visokiausio dydžio ir spalvos akys, spoksančios į jį narvelyje, kelia ne tik sutrikimą, bet ir pasišlykštėjimą. Triušis suprato, kad esama nesimpatiškesnių padarų net už graužikus, padarų, kuriems ant snukio neželia plaukai ir kurie vaikšto dviem kojom.

O kartą popietė tapo dar kitokia, nei prieš tai buvusi. Vienas iš nesimpatiškųjų padarų čiupo triušiuką ir, sugrūdęs į ankštą dėžę, išsinešė namo. Nors kelionė nebuvo labai ilga, ji buvo tokia siaubinga, kad ilgaausis pirmąsk jautė turįs širdį. Mažylis jautė kaip pulsuoja jo smilkiniai ir kaip spaudžia krūtinę nepakeliama baimė. Triušis buvo įsitikinęs, jog sprogs kaip kad sproginėja lietaus lašai ant grindinio, tačiau nespėjus sprogti jis pamatė šviesą ankštosios dėžės gale.

Ir pateko į narvelį nesimpatiškojo padaro kambaryje.

Narvelis buvo ankštas. O ilgesys- nepakeliamas. Triušiukas ilgėjosi pašaru atsiduodančios patalpos ir minkštos mamos pašonės su istorijomis apie kvapnius žolynus ir rudenėjančius miškus.
Baimė dusino kiškutį kasdieną vis labiau ir labiau, kol vieną tamsią naktį jis pajuto, kaip besidaužanti širdutė rimsta. Ilgaausis nebuvo tikras ar tai geras jausmas, kaip ir dėl nieko kito dar nebuvo tikras savo trumpame gyvenime. Tik žinojo kad į mažą jo kūnelį plūsta ramuma- šiek tiek gaivinanti ir šiek tiek gąsdinanti. Šiek tiek migdanti. Šiek tiek stingdanti. Bet juk nebebuvo skausmo!

- Aš nebebijau,- tarė sau triušiukas.

Ilgaausis net nenujautė, kad taip baigsis jo istorija.
Ir nesimpatiškas padaras nesuvokė, kad padarėlis prieš satvėsdamas turėjo savo istoriją.