Diagnozė

Sykį, grįžęs namo radau ant savo darbo stalo tupintį katiną. Šis vaizdas neturėjo manęs nustebinti. Ne tik todėl, kad katinai gali tupėti daug kur, bet dar ir todėl, kad šis katinas buvo toks neišskirtinis, jog aš akimirką pagalvojau, jog tai vaikiškos knygelės iliustracija. Iliustracija knygelės, kurios dailininkas katiną buvo matęs tik sykį gyvenime, vaikystėje, kitoje vaikiškoje knygelėje.

Jis buvo rainas, tingus ir apšepęs. Galbūt nedera apibūdinant šį gyvį suplakti į vienį tiek būdo tiek išvaizdos bruožus, bet aš tikrai nematau priežasčių šio katino apibūdinimui skirti daugiau nei vieną sakinį. Mat, kaip jau minėjau, jis buvo pernelyg eilinis.

Kaip ir visi katinai, tupintys ant darbo stalų, jis su letena tingiai šiūravo į rutuliukus sumaigytus popiergalius ir visokius nereikšmingus dokumentus, tokius kaip vokas su ataskaita apie viso mano gyvenimo santaupas ir panašiai.
Nuo kačių ir katinų, kurie tupi ant darbo stalų, šis skyrėsi nebent tuo, kad mano darbo stalas buvo dar ir valgomojo stalas, prieškambario spinta ir batų dėžė. Jei, žinoma, neminėsime tokių jo funkcijų kaip knygų lentyna, kopėčios (prisireikus pakabinti užuolaidas) ar pakyla norintiems girtai pasisakyti per vakarėlius.
Taigi šis padaras, tupintis ant tokios gausybės baldų ir rakandų vienu metu, vistiek ne per labiausiai skyrėsi nuo eilinio katino.
Manau labiausiai išskirtinis jis buvo tuo, kad iš tiesų aš visai neturėjau katino.

Tad nutariau, kad jo čia paprasčiausiai nėra.

Pasidaręs pietus atsinešiau juos į valgomąjį ir nutariau lėkštę pastatyti katinui ant keteros. Kodėl jis turėtų man sutrukdyti, jei tai tėra mano fantazijos vaisius?Ilgus metus aš neleidau savo fantazijai manęs varžyti. Jei, rašydamas straipsnį pastebėdavau, kad imu fantazuoti, tris valandas neatsitraukdamas žiūrėdavau dokumentines laidas apie trečiąsias pasaulio valstybes, tam, kad susidūręs su žiauria realybe, nustočiau fantazuoti.

Žinoma, bededant lėkštę ant stalo, ant kurio netupėjo joks katinas,šioji nuslydo nuo įsivaizuojamos netikro katino keteros. Niūrus dūžtančių indų garsas beveik buvo įtikinęs mane, kad jis čia yra, jei ne vienas bet. Katinas, jei jis būtų buvęs tikras, negalėtų nereaguoti, kai ant jo yra dedama karšta lėkštė su maistu joje. Katinas turėjo: a) sušnypšti, išriesti nugarą, dėbtelėti į lėkštę ir nueiti iš kur atėjęs b) gailiai sukniaukti ir palįsti po stalu, o iš ten įdėmiai stebėti ką darysiu su maistu lėkštėje c) sumurkti ir išsisukti nuo ant jo statomos lėkštės, o tada glaustytis aplink mane ir kaulyti kaulelio iš lėkštės, kurios išvengė.

Taigi katinas nebuvo tikras. Katinu aš palaikiau kažką kitą, nuo ko lėkštė taip pat galėjo nuslysti.

Atsinešęs šluotą sutvarkiau jovalą, kuris turėjo būti mano pietūs ir nutariau tą daiktą,kuris man atrodo kaip katinas, nuimti nuo stalo. Buvau tiek įniršęs, kad troškau jį tiesiog išmesti, bet nebuvau tikras, kas būtent man atrodo kaip katinas. Ten galėjo būti mano kiaulė taupyklė ar dėžutė su senais laiškais, o gal kas nors dar nepalyginamai intymesnio ir brangesnio. Kas nors tokio, ko pasigedęs rytoj ryte aš nebegalėčiau toliau gyventi. Tad negalėjau leisti, kad gyvenimą man sugriautų kažkas, atrodantis kaip eilinis katinas.<...>