Triušio pasakaitė

Argi nekeista, kad visos ilgaausių istorijos būna vienodos. Prasideda jos miške, o baigiasi vilko pilve.
Ir nebelieka rudeniniais lapais nubarstytų takelių, sultingos obelaičių žievės ir traškių kopūstų lapų.


Tik vieno ilgaausio istorija prasidėjo ne ten, kur jai buvo lemta prasidėti.


Pašaru pradvisusioje patalpoje aidėjo skardus įvairiarūšių šunų lojimas, šen bei ten prašnekdavo egzotiškos papūgos, o pastato gale karts nuo karto kniaukteldavo sulysusios katės. Viename kampe, kur tūnojo visai nesimpatiškų graužikų kaimenės, tūnojo ir itin simpatiškas pienės pūkų kamuolėlis, kurį visi vadino triušiu. Ilgaausis nebuvo tikras ar jam šis pavadinimas patinka. Jis galėjo prisiekti, jog jo mama, pasakodama apie protėvius, vadino juos kiškais, o ne triušiais. Tačiau įkalintam šioje tamsioje patalpoje, be mamos ir, be abejo, be protėvių, pavadinimas jam nebebuvo itin svarbus.
Triušis nežinodavo, kada pateka saulė ir, tuo labiau, nenujautė kada ji leidžiasi, bet puikiausiai atpažindavo pietų metą, kada pabodusį sausą šieną narvelyje pakeisdavo traškus triušiukų maistas iš pakuotės. Vargu ar ilgaausis nujautė, kad šioje žemėje esama sultingų lapų ir kvapnių žolynų, antraip nebūtų taip mėgavęsis gyvūnėlių traškučiais.

Kartą popietė pasitaikė visai kitokia nei prieš tai buvusios. Nebebuvo nei traškučių, nei įprastų garsų ir kvapų, liko tik išblizgintos narvelio grotos ir išsprogusios akys prie jo narvelio. Ilgaausis nesuvokė, jog tai parduotuvė, suvokė tik tai, kad visokiausio dydžio ir spalvos akys, spoksančios į jį narvelyje, kelia ne tik sutrikimą, bet ir pasišlykštėjimą. Triušis suprato, kad esama nesimpatiškesnių padarų net už graužikus, padarų, kuriems ant snukio neželia plaukai ir kurie vaikšto dviem kojom.

O kartą popietė tapo dar kitokia, nei prieš tai buvusi. Vienas iš nesimpatiškųjų padarų čiupo triušiuką ir, sugrūdęs į ankštą dėžę, išsinešė namo. Nors kelionė nebuvo labai ilga, ji buvo tokia siaubinga, kad ilgaausis pirmąsk jautė turįs širdį. Mažylis jautė kaip pulsuoja jo smilkiniai ir kaip spaudžia krūtinę nepakeliama baimė. Triušis buvo įsitikinęs, jog sprogs kaip kad sproginėja lietaus lašai ant grindinio, tačiau nespėjus sprogti jis pamatė šviesą ankštosios dėžės gale.

Ir pateko į narvelį nesimpatiškojo padaro kambaryje.

Narvelis buvo ankštas. O ilgesys- nepakeliamas. Triušiukas ilgėjosi pašaru atsiduodančios patalpos ir minkštos mamos pašonės su istorijomis apie kvapnius žolynus ir rudenėjančius miškus.
Baimė dusino kiškutį kasdieną vis labiau ir labiau, kol vieną tamsią naktį jis pajuto, kaip besidaužanti širdutė rimsta. Ilgaausis nebuvo tikras ar tai geras jausmas, kaip ir dėl nieko kito dar nebuvo tikras savo trumpame gyvenime. Tik žinojo kad į mažą jo kūnelį plūsta ramuma- šiek tiek gaivinanti ir šiek tiek gąsdinanti. Šiek tiek migdanti. Šiek tiek stingdanti. Bet juk nebebuvo skausmo!

- Aš nebebijau,- tarė sau triušiukas.

Ilgaausis net nenujautė, kad taip baigsis jo istorija.
Ir nesimpatiškas padaras nesuvokė, kad padarėlis prieš satvėsdamas turėjo savo istoriją.