Tarpsnis

Tai nebuvo pats geriausias mano gyvenimo tarpsnis.

Tiesa, tarpsniu aš buvau pratusi vadinti toli gražu ne tai, ką šiuo žodžiu apibūdina kiti žmonės. Tarpsnis nebuvo laiko atkarpa nuo vienos dienos iki kitos, ar nuo vieno įsimintino įvykio iki kito.

Tarpsniu aš vadinau nuotaiką.

Taigi, sugebėdama išgyventi tik dvi būsenas – džiaugsmą ir tarpsnį - šiuo metu aš jaučiau būtent pastarąjį.

Kai jausdavausi patenkinta gyvenimu, aš tiesiog negalvodavau apie jį. Neanalizuodavau vieno ar kito savo veiksmo, būsenos, žodžių, minčių ir viso kito šlamšto iš ko susideda tarpsniai. Jei tiesiog pamiršdavau, kad esu ne šiaip sau, t. y. jusdavau pasitenkinimą žiaumodama gardų kąsnį (o ne parašiusi sklandų sakinį ar išgirdusi prasmingą mintį), aš išgyvendavau džiaugsmingą ne tarpsnio metą. Ir tik tada, kai pabudusi ryte pagalvodavau, kad vakar buvo gera diena, aš turėdavau su siaubu pripažinti, kad tai pirmasis tarpsnio požymis:

Visų pirma, aš konstatavau, kad gera diena buvo vakar, bet nebūtinai tokia bus šiandien

Aš pagalvojau

.

Ir šį kart tarpsnis mane aplankė būtent ryte.

Nuskambėjus žadintuvui, smegenys beveik tą pačią akimirką ima siųsti signalus apie išaušusią naują dieną. Tačiau egzistuoja akimirka, kada žmogus dar nesuvokia nieko, kas apima platesnį laiko tarpą nei viena akimirka. Lieka tik du prigimtiniai dalykai: žinojimas, kad esi žmogus ir miglota nuojauta, kad šiuo metu turi justi kokią nors nuotaiką.

Mano atveju, tai būdavo džiaugsmas arba tarpsnis.

Turbūt jau atspėjote, kad šį rytą manyje glūdėjo itin gilus tarpsnis. Atmerkusi akis dar negalėjau tiksliai prisiminti, kas vakar nutiko, tačiau pajutau, tarsi sunkus akmens luitas gulėtų kažkur skrandžio srityje, spausdamas mane žemyn ir tik padėtis, kurioje buvau (gulėjau lovoje) neleido sulinkti kojoms.

Užteko poros sekundžių, kad suprasčiau tarpsnio priežastį.

Net nesuprasčiau, o išvysčiau.

Turiu pastebėti, kad jei būčiau tik prisiminusi, kodėl mane apėmė tarpsnis, tai reikštų, kad visa, kas blogiausia, jau įvyko. Neliko jokių apčiuopiamų rezultatų, tik sutrikusi mano psichika ar keletas įžeistų jausmų. Tai nebuvo itin blogai, nes vienokia ar kitokia vidinė krizė visada labai pagelbėdavo darbe: tai buvo ne kas kita, kaip mane itin retai apimantis įkvėpimas, be to, tai puikus pasiteisinimas prieš visus, kurie reikšdavo nepasitenkinimą esą aš grubi, nemandagi, nedraugiška ar savanaudė. Na, atstokit, juk man tarpsnis!

Tuo tarpu, jei tarpsnio priežastį galėjai išvysti, tai reiškė, jog, kad ir kas būtų nutikę vakar, tai dar nesibaigė.

O priešais mane, kojų gale, susirangęs snaudė katinas.

Labai dažnai tarpsnį aš įsivaizduodavau kaip žvėrį. Naivi mano vaizduotė siųsdavo vaizdinius apie didelį gauruotą padarą, kurio godžiai prašiepti nasrai virpa trokšdami prasiverti vardan to, kad mane surytų. Ėmusi gydyti tarpsnį, aš vaizduodavausi, kaip nuožmią žvėries išraišką pamažu keičia sutrikimas ir galiausiai padaras imi mažėti tiesiog mano akyse. Slenka dygus kailis ir krenta aštrūs dantys, na o kartais žvėries susitraukimą įsivaizduodavau kaip tikra vaikų literatūros gerbėja: didelis vilkas virsta draugišku šuneliu, o plėšrus liūtas - švelniu katinu.

Padaro, tą rytą gulėjusio ant mano lovos, niekaip negalėjau pavadinti žvėrimi. Na nebent būčiau kreipusi dėmesį ne į regą, bet į emocijas. Juk regėdama iš pažiūros visai nedidelį katinėlį, aš jutau baimę, tarsi būčiau susidūrusi su iš narvo pabėgusiu liūtu.

Bet nemanykit, kad aš pabėgau.

Įgijęs pavidalą tarpsnis smagiai snaudė užgulęs virpančias mano kojas ir skleidė tylų dūzgimą, kuris, kaip supratau, reiškė murkimą, nors mano įaudrinta vaizduotė tą rytą suvokė juntamą vibraciją tarsi galingą žemės drebėjimą.

Pajutau poreikį kaip nors įvardinti padarą savo mintyse, mat nujaučiau, jog jose katinas šią dieną ir dar daugelį jų ateityje, užims itin svarbią vietą. O vadinti tai katinu, man neatrodė priimtina. Visų pirma, katinas buvo tiesiog gyvūno pavadinimas, na o čia gulėjo tikrai ne gyvūnas. Nesvarbu, kad jis atrodė kaip katinas.

Taigi nutariau katinu jį pradėti vadinti tik tada, kai tokiu jis išbus ilgiau nei dvi savaites.

Dvi savaitės mano gyvenime užėmė ypatingą vietą. Dirbti nepavargdama aš sugebėdavau dvi savaites. Būtent tiek aš galėdavau ilsėtis nenuobodžiaudama. Bet koks entuziazmas, susidomėjimas nauja veikla ar atvirkščiai, absoliutus abejingumas, manyje tūnodavo lygiai po dvi savaites.

Mintyse pavadinusi katiną Tarpsniu, atsikėliau ir pažymėjau sieniniame kalendoriuje šią dieną: datą, kada prasidėjo dvi savaites trukęs mano gyvenimo tarpsnis.