English Summer Rain

Lyjant lietui jis būdavo irzlus.
Tačiau mylėjo apniukusį dangų ir juoduojančius audros debesis.

Aš mėgstu gresiantį pavojų, tačiau nirštu, jei toji neganda mane ištinka. Laikykis atokiau ir aš tave mylėsiu. Gal net labiau nei myliu dar nepriartėjusius audros debesis.

Išaušus pilkšvai dienai jis glaustydavosi prie manęs it tingus katinas (kuriuo paprastai būdavau aš); iškišęs galvą pro langą leisdavo vėjui taršyti pusilgius plaukus ir godžiai traukdavo į plaučius ore tvyrančią drėgmę. Kartais puldavo prie rašomosios mašinėlės ar, kai neskaudėdavo nuospaudų ant pirštų, čiupdavo rašiklį į rankas, ir sukurdavo man ištisas eiles sonetų, apdainuojančių mano tobulą netobulybę ir visa tai, ko praėjus kelioms akimirkoms ir pasirodžius pirmiesiems lietaus lašams, staiga ims nekęsti.
Rodos, turėjau su baime laukti apniukusių dienų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad plieskiant saulei man negrėsė pavojus, mat likdavau viena, daug mieliau būdavo visą dieną mėginti švelnumu palenkti jo rūstybę, nei lygiai tiek pat laiko klaidžioti nuo lovos iki palangės ir atgal, karts nuo karto beviltiškai paimant į rankas veik nebenaudojamą teptuką ir paletę su dažais.

Sykį, matydama kaip nesibaigianti liūtis kelia sumaištį jame ir neleidžia susikaupti rašyti, pasiūliau prasimanyti kitokios veiklos.

- Ir ką gi tu norėtum veikti tokiu oru?
- Nežinau, o kodėl neužlopius skylių stoge?

Man pasirodė, kad jei tasai nekenčiamas lietus nebetekšės į puspilnius kibirus su vandeniu, o monotoniškai barbens į stogą, gal nebekels jam tokio erzelio.
Tai buvo pirmoji diena, kada net ir lyjant lietui sėdėjau namie viena.
Pasižiūrėjęs į mane kaip į beprotę, jis suplėšė pusiau prirašytą lapą, čiupo skrybėlę ir trenkęs durimis išėjo nežinia kur nežinia kuriam laikui.
Aš, kaip ir kas kartą panašioje situacijoje, pamėginau virsti katinu ir, kreivuliuodama savąja grindlente, nutipenau iki palangės. O čia susiriečiau į kamuoliuką ir leidau lietui nuplauti sūrymą man nuo veido.
Grįžo jis tik kitą dieną, visiškai sausas, švariais rūbais ir nusiskutęs. Atsižvelgiant į tai, kad šventai tikėjau jį nakvojus gatvėje, ar geriausiu atveju, žiurkių veisyklos vardą turinčioje draugo studijoje, man turbūt nepavyko paslėpti nuostabos veide. Mat vos įžengęs pro duris ir pamatęs mane jis ėmė kvatotis šiek tiek isterišku, bet, rodos, nuoširdžiu juoku. Pažvelgusi pro langą suvokiau, kad šiandien kaip tik debesuota bet sausa diena, taigi nurijau visus klausimus gniaužusius man gomurį ir puoliau į prašmatnų jo glėbį.